Aukštaitijos nacionalinis parkas
RELJEFAS
Aukštaitijos nacionalinio parko reljefas ypač įvairus. Vidutiniškai parko paviršius pakilęs 150- 155 m
virš jūros lygio, o aukščiausios viššukalvės Taurapilio ežero apylinkėse iškyla per 200 m. Žemiausios
įdubos ( iki 60 m) užlietos ežerų. Tvirtas kristalinis pamatas yra apytikriai 600 m. žemiau jūros lygio.
Jį storu sluoksniu dengia nuosėdinės uolienos. Spėjama, kad Rytų Lietuva net du kartus buvo užlieta
jūros, kuri čia tyvuliavo apie 30 mln. metų. Prieš apledėjimą Lietuvos teritorijoje buvo subtropinis
klimatas, augo sekvojos, kiparisai, o vėstant subtropinė augalija išnyko. Ją pakeitė pušynai, beržynai,
kurie , šaltėjant klimatui, irgi išnyko. Prieš 650 tūkst. Metų iš šiaurės pradėjo slinkti ledynai. Jie Lietuvoje
buvo sustoję tris kartus, užklodamis žemės paviršių 100-200 m. storio ledyninių nuogulų sluoksniu.
Kiekvienas ledynas paliko savo pėdsaką. Paskutinis apledėjimas baigėsi prieš 16 tūkst. metų, galutinai
suformavo ežeringas aukštumas. Parko kalvagūbriai apaugę miškais, daugiausia pušynais, o daubose
tyvuliuoja ežerai. Įspūdingas Šiliniškių kalvagūbris. Jame pūpso Ginučių piliakalnis, ladakalnis, o iš
abiejų pusių yra dvi gilios rinos su ežerais: Pakaso-Ūkojo, Alksno- Lūšių ir Almajo- Linkmeno- Asalnų.
Naudingų iškasenų čia nėra išskyrus molį. Baluošo ežero krantuose yra ežerinės kreidos. Yra mineralinio
vandens.
